Spjaudytis draudžiama.

Prašė vitražą padaryti
jo sielą pavaizduoti
liepiau prie veidrodžio prieiti
sudaužyti ir sau nusilenkti.

Išėjau.
Jo pabaiga ateina.

Peršti akis
sakysiu - ‘peršalau’
negaliu kalbėti
sakysiu - ‘užkimau’
sakai - rašyk
tylėsiu.
paskui pasiteisinsiu - ‘meluoju’.

Now I lay me down to sleep,
I pray the Lord my soul to keep;
If I die before I wake,
I pray for Lord my soul to take.

Paseno greičiau, nei tai perskaitei
pėdas išmėtė greičiau, nei spėjai atsistot
mirė greičiau, nei spėjai pamiršt

kas ji tau čia
kas ji jiems ten

Ir nesvarbu, kad aš džiaugiuos
kasryt nubudus
man daug svarbiau, kad tu tyli
o aš blaškaus savoj minty
pablūdus.

Ir nesvarbu, kad aš maluos
kasdien kaip apsipūtus
man daug svarbiau, kad tu liūdi
o aš tyliu bendram sapne
nubudus.

aš - knyga, kurios nemokate skaityti

jūs, požemių žiurkės, namų tarakonai

verčiat puslapį po puslapio

nieko jūs nematote

skaityti nemokate

ausų nevalote

iš burnų jums dvokia

keiksmais ir pigiu alumi

aš - jūra, kurioje skęstate

jūs, raudonųjų kvartalų vergai ir prekės

leidžiat pinigus, bet nieko neturit

nieko jūs nematote

skaityti nemokate

ausų nevalote

kai išsižiojate, girdžiu ne balsą

tik baubimą ir gargaliavimą

aš - tas, kurio visada vengėte

jūs, aukštuomenės šunys ir kalės

ant kelių klaupiatės, snukiu pasturgalius ariat

nieko jūs nematote

skaityti nemokate

ausų nevalote

kai atsistojate, jūsų burnos aplipusios

pašaipa ir pagieža

Jūs - tie apie kuriuos aš tyliu

nes kai pradedu kalbėti

prasmirstu

ir pasidaro gėda.

gyvenu aš gerai
valgau, geriu
vandenį žinoma
gerai jau, kartais ir alų
turiu kuo rengtis
nuogas nevaikštau
gerai jau, meluoju
mėgstu namie nudistu būti
esu išsilavinęs
baigiau kursus
gerai jau, nevisai taip
kursai vadinosi ‘išrankusis arogantiškas asilas’
turiu du vaikus
kiti po pasaulį išsilakstė
gerai, vėl meluoju
ne man juos gimdė - ne man juos paliko
turiu žmoną, vyrą
ir šiaip ‘padarų’ aplinkui nemažai
gerai, iš tiesų tai neturiu nei vieno
visi pabėgo (kur jau nepabėgsi,
su arogantišku asilu nelengva sugyventi)

o šiaip tai niekad nemeluoju
tiksliau nėra kam
meluoju
tiesiog per daug nemėgstu jų,
kad susilaikyčiau nuo tiesos sakymo į akis
įsivaizduoji kokie žvilgsniai jų
mulkių

Susisukau į antklodę
užsidengiau akis
apkabino stipriai
nepaleis
netikiu
nes iš tikro - čia nėra nieko
nes iš tikro - niekas nelaiko.

Iš lėto atleidžiu kumščius
palengva paleidžiu
pavargau kovot
ir valyt tavo seiles
nuo savo veido.
Iš tikro nenoriu tavęs girdėti
tuo labiau - matyti
kiekvienas moka slapta žaisti
ne kiekvienas pralaimėti
beveik niekas - prisipažinti.

Kiek, žmogau, turi kantrybės,
iškęsti mano baladojimą į langus?
Kiek aš jos turiu turėt,
kad prisibelsčiau?

Nei žmogaus,
nei langų,
tik kantrybė, žiūrinti į tavo pasturgalį.

manau tai lietus
šiandien
rytojų
plovė
keliu vingiavo
žmonės uodė
dulkes šlavė
gyvybes rankomis
nedėkingai

susiimk
lietus nepaslėpia
lietus išryškina